Už ką įteikta 2014 metų Ekonomikos nobelio premija?

Spalio 27, 2014, 12:19 1 komentaras(-ų) 468 perž.

Jean Tirole / Ekonomikos Nobelio premija 2014

2014 metų prizas ekonomikos srityje Alfredui Nobeliui atminti galėjo būti paskirtas vienam ar grupei kandidatų iš 13 ekonomistų. Nominantai buvo nusipelnę “žaliosios” ekonomikos, pajamų nelygybės, finansinių krizių, įmonių valdymo ir sveikatos apsaugos valdymo ekonominiuose tyrimuose. Kai pernai Ekonomikos Nobelio premija apdovanoti trys ekonomistai (E.F. Fama, L.P Hansen ir lietuviško kraujo turintis R.J. Shiller), šiemet laurus nuskynė vienas mokslininkas – prancūzas Jean Tirole. Jį Nobelio premijos komisija apdovanojo už pasiekimus rinkos galios ir reguliavimo analizėje.

Jean Tirole – mokslininkas ir industrinės ekonomikos instituto direktorius Tulūzos Socialinių mokslų universitete. Prieš pradedant dirbti Tulūzoje, J. Tirole dirbo profesoriumi Masačusetso Technologijos institute, taip pat yra buvęs Ekonometrijos visuomenės (angl. Econometric Society) ir Europos Ekonomikos asociacijos prezidentu. Mokslininkas paskelbė daugiau nei 100 straipsnių ekonomikos ir finansų klausimais, be to parašė šešias knygas industrinės ekonomikos ir žaidimų teorijos temomis. Nors J. Tirole prisidėjo prie tyrimų daugelyje ekonomikos sričių, Nobelio premijos komisija beveik milijoną eurų skyrė už J. Tirole bandymus “suvaldyti galingas kompanijas”. Komisija pasirinko tą ekonomikos sritį, kuri ypač tapo aktuali kai buvo privatizuotos anksčiau valstybinėmis buvusios monopolijos kaip pvz. vandentiekio, elektros tiekimo ar telekomo kompanijos. Būtent J. Tirole moksliniai darbai paaiškina oligopolinės  ir monopolines rinkas bei jų reguliavimą.
 
Daugelyje industrijų dominuoja kelios didelės įmonės arba viena monopolija. Jeigu tokios kompanijos nėra reguliuojamos, iškyla socialiai svarbios problemos – teikiamų produktų kainos tampa didesnės, nes jos nebėra paremtos realiais kaštais. Be to, tokios oligopolijos arba monopolijos gali būti neproduktyvios, kurios “išsilaiko” naujų produktyvesnių įmonių blokavimo sąskaita.  Jau nuo 1980 metų, J. Tirole tyrė tokias rinkos klaidas ir problemines situacijas. Jo rinkos galios analizė centruojasi ties pagrindiniu klausimu: kaip valdžia turėtų elgtis su sujungimais ar karteliais, arba kaip valdžia turėtų reguliuoti monopolijas?
 
Nobelio premijos komisijos J. Tirole tyrimų pristatymas [nuo 2:45]

Toliau straipsnyje pateikiama J. Tirole tyrimų apžvalga

J. Tirole teorijų naujumas
 
Prieš J. Tirole rinkos analizes, buvo siūlytos bendros politikos taisyklės, kaip pvz. kainų ribų nustatymas monopolistams arba konkuruojančių kompanijų susijungimo draudimas. Be to, buvo leidžiama jungtis kompanijoms, kurios veikė to paties produkto skirtingose gamybos stadijose. J. Tirole parodė, kad toks reguliavimas padaro daugiau žalos negu naudos. Kainų ribų nustatymas gali veikti kaip motyvas sumažinti kaštus, tačiau tai veda ir į perteklinius pelnus – kas yra socialiai nenaudinga. Kooperacija ar susijungimai dėl kainų nustatymo rinkoje paprastai yra žalingi, bet kooperacijos dėl patentų gali atnešti naudą visiems  (bus skatinama inovacija). 
Ekonomistas išskyrė dvi kliūtis, dėl ko yra sunku reguliuoti monopolines ir oligopolines rinkas: pirma - iki šiol nebuvo išsamios oligopolijos analizės, antra – reguliuojančiai institucijai trūksta informacijos apie įmonių kaštus, kas tampa natūraliu privalumu reguliuojamoms kompanijoms. J. Tirole siūlė spręsti įmonės kaštų asimetrinės informacijos problemą reguliuojančiai institucijai sudarant kelis sutarčių variantus. Nepaisant įmonės tipo, gamintojas ar paslaugų tiekėjas pasirinks sutartį, atnešančią didžiausią naudą jam. Pavyzdžiui, įmonė su dideliais ir sunkiai sumažinamais kaštais pasirinks tokią sutartį, kuri kompensuos gamybos kaštus – tai reiškia, kad įmonė negali ir nelinkusi mažinti savo kaštų. Antru atveju, įmonė, kuri turi didesnes galimybes sumažinti savo kaštus, pasirinks tą sutartį, kuri menkai kompensuos kaštus, tačiau garantuos didesnę paslaugų kainą. Tai reiškia, kad ši įmonė turi stiprų pagrindą sumažinti savo kaštus. Šitaip sutartis atskleis tikrąją kaštų situaciją įmonėje.
 

Reguliavimų dinamika

Reguliuojant monopolijas ir oligopolijas, iškyla reguliavimų ir susitarimų termino klausimas – kokiam periodui turėtų būti pasirašomos sutartys ir kada bei kaip jos turėtų būti atnaujintos? Įsivaizduokite, kad valdžia ir oligopolinė įmonė ar monopolistas negali pasirašyti ilgalaikės sutarties ir kaskart pasirašo tik trumpalaikius kontraktus. Tokiu atveju, dabartinė įmonės veikla gali paveikti jos būsimą reguliavimą. Jeigu žemų kaštų įmonė dirba sunkiai ir uždirba didelį pelną, tai paskatins valdžią parengti naują kontraktą, kuris sumažintų pelną. Rizika yra ta, kad įmonės tikisi šio ir dėl to jų veikla yra mažiau produktyvi, taip bloginant viso verslo situaciją. Jeigu valdžia negali pasirašyti ilgalaikių sutarčių, tai ir įmonės nebus motyvuotos pasirinkti veiklos geriausiais kaštais ir taip atskleisti savo tikrąją situaciją. J. Tirole siūlo valdžiai geriau rinktis mažesnes kompensacijas ir palaipsniui aiškintis įmonių kaštų situaciją. Tai paaiškės greitai, jeigu verslas yra kompleksinis ir nepelningas ir žymiai lėčiau, jeigu verslas paprastas, nesudėtinis ir labiau pelningas.

Konkurencija ir strateginės investicijos

J. Tirole kartu su D. Fudenbergu, R. Gilbertu ir J. Stiglitzu analizavo patentų varžybas tarp įmonių ir prognozavo intensyvias varžybas ten, kur kompanijos yra panašaus lygio, ir mažesnes tyrimų ir plėtros investicijas ten, kur viena kompanija yra stipriai aplenkusi kitas. Mokslininkai panaudojo žaidimų teoriją, tam, kad išsiaiškintų kaip įmonė gali paveikti savo konkurentus strategiškai investuodama į savo gamybą.  Strateginės investicijos turi ilgalaikį poveikį įmonės pelningumui, tačiau  svarbus klausimas yra ar šios investicijos padaro įmonę mažiau ar daugiau agresyvią būsimoje rinkos konkurencijoje. Nagrinėjant, pavyzdžiui, įmonės ribinius kaštus mažinančias investicijas, kyla klausimas, koks bus konkurentų atsakas? Kai kuriose rinkose, agresyvios investicijos atneš naudos, nes konkurentai gaus vis mažesnę rinkos dalį. Tačiau, kitose rinkose tokios investicijos yra bevertės, nes įmonės konkurentės taip pat naudos agresyvią politiką. Dėl šių priežasčių reikalingas išsamus supratimas apie specifines rinkos sąlygas, tam, kad būtų aišku kokia strategija yra pelningiausia įmonėms atitinkamoje rinkoje.
 
Konkurencija specifinėse rinkose
 
Nėra vienintelio standartinio sprendimo konkurencijos reguliavimui rinkose ir kiekvienai industrijai reikia pritaikyti specifines priemones. Įprastai, kainų karpymas prieštarauja konkurencijos įstatymams: kainoms tapus mažesnėms už kaštus, kai kurioms įmonėms tenka palikti žaidimą. Tačiau,  ši taisyklė negalioja visoms rinkoms. Pavyzdžiui, įsivaizduokite spaudos rinką, kur dalinant nemokamus spausdintus laikraščius, galima pritraukti naujus skaitytojus, o spausdinimo kaštus padengia reklama laikraštyje. Šiuo atveju, iškyla klausimas – ar žemesnės už kaštus kainos tikrai turėtų būti draudžiamos? J. Tirole praplėtė supratimą apie tokio tipo rinkas ir susijusius žaidėjus. Kiti pavyzdžiai susiję su kreditinėmis/debetinėmis kortelėmis, paieškos sistemomis ir socialine medija.

Konkurencija ir vertikalieji susitarimai

J. Tirole taip pat nagrinėja vertikaliuosius susitarimus ir monopolijas vienoje iš produkto gamybos gradinės stadijų. Savo analizėje jis pateikia kaštus mažinančios, užpatentuotos inovacijos tiekėjo pavyzdį. Patento pardavėjas uždirbs mažai jeigu jis parduos teisę į inovaciją visoms įmonėms ir vienu metu. Nė viena įmonė negaus gamybos pranašumo prieš kitas konkurentes, dėl to ir neuždirbs ženkliai daugiau ir nenorės mokėti daug patentą. Tačiau, jeigu teisė į inovaciją bus parduota vienai iš rinkoje veikiančių įmonių, firma-klientė uždirbs didelį pelną, nes jos veikla taps efektyvesnė už konkurentų. Tokiu atveju, inovacijos pardavėjas gali prašyti aukštesnės kainos. Nors patento pardavėjui būtų geriau parduoti savo inovaciją kelioms įmonėms, patento perkančios kompanijos numato šią riziką ir ieško sprendimo. Dažnai, tai pasibaigiai įpareigojančių sutarčių pasirašymu arba patentą parduodančios ir perkančios įmonių sujungimu. Konkurencijos įstatymai turi numatyti šį atvejį – viena vertus, vertikalieji susitarimai gali iškreipti konkurenciją, kita vertus – jie skatina inovacijas. Šis J. Tirole paaiškinimas lėmė naujų įstatymų parengimą vertikaliesiems susitarimams ir susijungimams.
 
Taigi,  J. Tirole reikšmingai prisidėjo prie tyrimų skirtingų industrijų rinkose savo naujais analitiniais ekonomikos analizės metodais. Jis labiausiai fokusavosi ties centrinės oligopolijų ir asimetrinės informacijos problemomis. Daugelyje savo straipsnių ir knygose, J. Tirole pristatė bendras gaires tokios politikos sukūrimui ir pritaikė jas industrijoms, nuo telekomunikacijų bendrovių iki bankų. Panaudojant šias įžvalgas, rinkas reguliuojanti institucija gali labiau paskatinti firmų produktyvumą ir tuo pačiu metu užkirsti kelią konkurencijos iškraipymui ir visuomenės (vartotojų) žalai.
Rengiant straipsnį panaudota www.nobelprize.org informacija
Autorius: Dovydas Bagdonas
Visa analitikos portale Analyst.lt esanti medžiaga priklauso Analyst.lt. Draudžiama ją platinti kitose žiniasklaidos priemonėse, internetiniuose tinklapiuose be išankstinio Analyst.lt sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Analyst.lt kaip informacijos šaltinį.

Nėra susijusių straipsnių.

Vienas komentaras

  1. Tomas

    .

Komentuoti

+ 1 = 7